Tai nesvetima. Kiekvienas esame patyrę tą saldumą burnoje, kai teko sakyti netiesą. Aplinkybės galėjo būti pačios skirtingiausios (kalbu, kaip galvoju pati) - apsaugoti kažką nuo skaudžios tiesos, apsaugoti save, tiesiog, tau tai neturi rūpėti. Niekas daugiau nešauna galvon… Melas ir išdavystė? Ar galima čia dėti lygybės ženklą? Manau, kartais, taip. Bet kur tuomet tarp šių formulių įsprausti besiblaškančią tiesą? Gal ji tūno giliai širdyje? Paprasta. Jei. Galėtum. Klausyt. Tik. Širdies. TUK. TUK.

Rugsėjo 1-oji. Žvelgdama atgal šią dieną visada prisimenu kaip kažkuo išskirtinę. Šventinę. Mokykla-studijos-mokytojavimo metai. Vasaros pabaiga ir visada kažko pradžia. Net galvoju, jog šią dieną galėčiau minėti metų virsmą, pasveikinti Naujus metus.

Jau visą savaitę liūdna. Pagavau save - todėl, kad miršta vasara. Ar gali būti linksma šermenyse? Juolab vasaros?  Ieva šiandien nuramino: “Viskas bus gerai, nedepresuok, mama”. Žinau, kad bus. Kai beveik prieš dvejus metus atskridau į Dubliną, atrodė, kad metų laikų kaita čia neegzistuoja. Bent ne taip ryškiai kaip Lietuvoje. Ilgainiui pradėjau tai jausti. Kad yra pradžios pabaiga ir pabaigos pradžia. Žodžių žaismas. Minčių dėlionė vasaros šermenų penktadienyje. Lik sveika, vasara. Sveikas, naujas ruduo.

Vakaras Dubline